Maironis
Nurodykite pirmojo ir vienintelio Maironio poezijos rinkinio pavadinimą.
Įvardykite priežastis, dėl kūrių Maironis paskutiniaisiais gyvenimo dešimtmečiais jautėsi nelaimingas.
Maironio rinkinio pavadinimas Pavasario balsai.
Paskutiniaisias gyvenimo dešimtmečiais išblėso Maironio jaunystės entuziazmas, širdyje kaupėsi kartėlis, nusivylimas. Maironis nepasiekė vyskupo pareigų, nors jautėsi nusipelnęs ir jo kandidatūra keletą kartų buvo svarstoma. Trukdė ir jo „litvomanija“, ir apkalbos bei intrigos, kurios žemino ir žeidė poetą. Maironis jautėsi vis labiau nepritampantis prie visuomeninio ir literatūrinio gyvenimo, jis „pasidarė nebereikalingas“, jaunieji poetai siekė reformuoti maironiškąją kūrybą, atsisakyti jo įtakos, kurti modernų meną.
Susiekite Adomo Mickevičiaus Vėlines su autoriaus biografijos faktais. Įvardykite bent du biografijos aspektus, kurie kuria sąsajas su Vėlinėmis.
Vėlinėse regimas nelaimingo įsimylėjelio Gustavo portretas, nelaiminga meilė merginai vardu Marilė. Mickevičius taip pat išgyveno nelaimingą meilę Marilei. Jai ištekėjus už buvusio Napaleono armijos karininko, Mickevičius labai graužėsi, kančią išliejo kūryboje.
Vėlinių III dalies, parašytos per labai trumpą laiką, veiksmas prasideda Vilniuje, Aušros vartų gatvėje, Bazilijonų vienuolyne, kur kalėjo ir pats Mickevičius. I scenoje buvo siekiama atkurti įvykius, kai caro valdžios nurodymu dėl sufabrikuotų bylų suimta daug Vilniaus universiteto studentų, vaizduojamos tikros asmenybės – istorinės realijos, kalinių gyvenimo vaizdai. Poetas kaltina caro valdžią nežmonišku elgesiu su jaunais politiniais kaliniais, todėl ryškiai vaizduoja likimo draugų kančias.
Nurodykite bent tris motyvus, įkvėpusius Antantą Baranauską sukurti Anykščių šilelį.
Apie stambaus poetinio kūrinio užmojį Baranauskas užsiminė Karolinai Praniauskaitei: „Ilgesingoje puikioje dainoje broliams / Iš storų praeities pelėsių atgaivinti / Tolimus mirusių amžių prisiminimus, / Juos papuošti nuostabiu svajonės žiedu, / Surinkti senus liaudies padavimus, / Kad atgytų jų kerintis grožis“.
Galima sakyti, kad kurti paskatino ir Daukanto „Būde“ regimas retorinis klausimas arba kvietimas: „Kas aprašys kalnėnų ir žemaičių senovės girias <...>?“
Paskutinį postūmį imtis plunksnos galėjo sukelti poeto paliudyti „lyg peiliu smogę“ seminarijos dėstytojo žodžiai, kad lietuvių kalba – prastuolių kalba, nederanti poezijai.
Poemos „diegas“, anot poeto, buvo tėvo posakis „liemuo liemenį plaka“.
Išsamiai aptarkite istorinį romantizmo kontekstą nuo Trečiojo ATR padalijimo (1795) – valstybingumo praradimo iki 1918 metų, carinės Rusijos imperijos priepsaudą ir pasipriešinimą jai. Įvardykite svarbiausius įvykius.
Vilniaus universitete kuriasi slaptos mokslo draugijos – slapti savišvietos rateliai (filomatų (mokslo mylėtojų), filaretų (dorovės mylėtojų), spindulingųjų).
1823 m. pradėta garsioji Vilniaus universiteto studentų filomatų byla.
1831 m. SUKILIMAS. Numalšinus uždarytas Vilniaus universitetas.
1863 m. SUKILIMAS. Numalšinus uždrausta lietuviška spauda (1864 – 1904), lotynišką abėcėlę keičia kirilica, uždaromos lietuviškos mokyklos, draudžiama vartoti lietuvių kalbą.
Spaudos draudimo metais suklesti tik Lietuvos istorijai būdingas fenomenas – knygnešystė, kuriamos slaptos lietuviškos mokyklos.
1883 m. pradėta leisti „Aušra“, kurią redagavo Jonas Basanavičius. Laikraštis buvo leidžiama vos trejus metus, tačiau sugebėjo suburti lietuvius, suvienyti juos siekti bendro tikslo – lietuvių tautinio atgimimo. Aušrininkams svarbios romantinės idėjos: beveik kiekviename numeryje skaitytojui buvo primenama, kad lietuvių kalba nėra menkesnė už kitas, todėl ją reikia vartoti ir gerbti. Gimtoji kalba – svarbiausias tautos požymis, todėl kalbos niekinimas tolygus tautos mirčiai.
1889 m. išėjo pirmasis „Varpo“ numeris, kuri su bendraminčiais išleido Vincas Kudirka. Jo programa pozityvistinė, nukreipta į konkrečias žmonių gyvenimo problemas, aptariamos politikos, ekonomikos aktualijos, aukštinamas darbas, rūpinamasi ūkininkų gerove. Jų svarbiausias uždavinys – išsivadavimas iš tautinės priespaudos.
Ištaisykite žemiau esančius sakinius:
1. Jonas liovėsi nervuotis dėl to, nes jam pagaliau gavosi išspręsti matematikos uždavinį.
2. Katrei sunkiai sekasi spręsti matematikos uždavinius, to pasekoje pamokose ji pastoviai atrodo pasimetusi.
Jonas liovėsi nervintis, nes jam pagaliau pavyko išspręsti matematikos uždavinį.
Katrei sunkiai sekasi spręsti matematikos uždavinius, todėl pamokose ji nuolat atrodo sutrikusi.
Nurodykite svarbiausius Maironio kultūros įvaizdžius.
Į darbą, broliai, vyrs į vyrą,
Šarvuoti mokslu atkakliu!
Paimsme arklą, knygą, lyrą
Ir eisim Lietuvos keliu!
„Užtrauksime naują giesmę”
Maironis kultūrą supranta plačiąja prasme: tai menas, mokslas ir darbas. Arklas, knyga ir lyra yra maironiškieji kultūros įvaizdžiai. Arklas ženklina darbą, knyga – švietimą, lyra – meną.
Apibrėžkite baladės žanrą.
Kokie du skirtingi pasaulėvaizdžiai susiduria baladėje Romantika? Argumentuokite.
Baladė – eiliuotas folklorinio ar istorinio turinio kūrinys, kuriame pinasi epiniai, lyriniai ir draminiai motyvai. Baladei būdinga šiurpi nuotaika, kurią lemia anapusinio pasaulio paslaptingos apraiškos.
Veikėjų dialogais atkleidžiama romantizmui būdinga skirtingų pasaulėvaizdžių sandūra. Vienas jų – racionalistinis, švietėjiškas, pagrįstas moksliniu pažinimu, protu, dėsniais ir normomis. Kitas pasaulėvaizdis – romantinis, paremtas empatija ir vaizduote, jausmu ir tikėjimu, atviras anapusybės nuojautoms, religiniam patyrimui. Kaip alternatyva technologizuotam mokslininko žvilgsniui („akinių stiklui“), iškeliama kita pasaulio pažinimo galimybė – tiesioginis „širdies žvilgsnis“ (emocinis susitapatinimas, intuityvi įžvalga, vaizduotė). Mokslininko teorinis mąstymas skirtas pasauliui tirti iš šalies, iš atstumo, o „širdies žvilgsnis“ padeda įsitraukti į tarpasmeninius ryšius su žmonėmis, juos suprasti ir su jais gyventi. Toks santykis atveria „gyvąją tiesą“ – tokią, kuri skatina suvokti žmogaus gyvenimo prasmę, žmogiškų ryšių paslaptį, patirti pasaulio šventumą.
Nurodykite Anykščių šilelyje regimus tautosakos motyvus ir jų reikšmę.
Dvasios pilnatvę gali išreikšti nebe kasdienė kalba, o poezijos kerai, atėję iš lietuvių mitologinio pasaulio, pasakų, liaudies dainų, krikščionybės. Ne veltui pirmoje dalyje regimi Eglės žalčių karalienės ir pasakos apie sesers iš pavydo nužudytą, sedula virtusią mergaitę motyvai. Per šias pasakas kalba tautos dvasia. Poemoje gyvi ir tautoskai būdingi paukščių pamėgdžiojimai: „Skamba tik, skamba miškas: čia volungė Ievą / Trotina: „Ieva, Ieva! Neganyk po pievą! / Čia paupėj „ri-u! ri-u! ri-u!“ tilvikas sušuko“, lakštingalos balsas dūšion įsmenga „lyg Lietuvos dainos“. Antroje dalyje primenama Puntuko akmens legenda.
Taigi miško vaizdas kuriamas remiantis gilesne tautos atmintimi.
Įvardykite ir aptarkite Renesanso, Baroko, Apšvietos ir romantizmo šūkius, jų sąsajas su epochų idėjomis.
Renesanas: Carpe diem! (Skink dieną!). Aukštinama proto ir vaizduotės galia, išsilavinimas. Renesanso epochos asmenybė yra laisva, veikli, vadovaudamasi sąžine ir protu ji geba savarankiškai priimti sprendimus, trokšta pažinti, mąsto kritiškai, siekia tobulinti pasaulį. Suklesti humanizmas – pasaulėžiūra, teigianti, kad žmogus yra didžiausia vertybė, aukštinanti žmogaus prigimtines galias. Žmogus tiki savimi, siekia džiaugtis gyvenimu.
Barokas: Memento mori! (Atmink, kad mirsi!). Svarbiausios žmogaus gyvenimo trapumo, materijos laikinumo, mirties visagalybės, atgailos, Dievo paieškos temos. Tikrasis gyvenimas prasideda palikus regimąjį pasaulį.
Apšvieta: Cogito ergo sum (Mąstau, vadinasi, esu), Sepere aude! (Turėk drąsos naudotis savo protu!) ir Atgal į gamtą!. Būdinga racionaliztinė filosofija – svarbiausias pasaulio pažinimo šaltinis – protas, mokslas ir švietimas. Siekiama skleisti švietėjų idėjas, svarstyti socialinės tikrovės problemas. XVIII a. antrojoje pusėje ryškėja dvi prieštaringos žmogaus sampratos. Ž. Ž. Ruso idėjos apie tyrą žmogaus prigimtį, kurią iškreipia netikę visuomenės papročiai, įkvepia sentimentalizmo kryptį. Sentimentalistai aukština jausmingą žmogaus prigimtį, protui nepavaldų jausmų pasaulį.
Romantizmas: Tik širdimi žvelk į širdį! Romantikams svarbus dvasinis žmogaus pasaulis, kuris regimas per subjektyvią jausmų ir išgyvenimų prizmę.
Nurodykite „Tautiškos giesmės“ teksto ir muzikos autorių. Papasakokite, kokiomis aplinkybėmis jis pasijautė „lietuvis esąs“.
Išsamiai aptarkite „Tautiškos giesmės“ sąsajas su krikščioniškąja (du skirtingus aspektus) ir pagoniškąja religine tradicija.
Muzikos ir teksto autorius Vincas Kudirka.
Norą dirbti Lietuvai įkvėpė Jono Basanavičiaus figūra, į rankas patekęs patriarcho laiškas ir pirmasis „Aušros“ numeris, kuris pažadino miegojusią lietuvišką dvasią.
Giesmės struktūra primena maldą „Tėve mūsų“, šis tekstas – tai tautinis dekalogas, auklėjantis dorą, tėvynę mylintį, jai dirbantį žmogų, skatinantis tautos vienybę, dorą, teisingumo jausmą, pagarbą praeities didvyriams ir tradicijai.
Žodis „tegul“ suteikia tekstui užkalbėjimo galios, juo užkalbama šviesi Lietuvos ateitis.
Interpretuokite žemiau parašytas eilėraščio Poezija eilutes. Kuo ypatingas yra lyrinis subjektas? į kokią šalį jį veda mūza? Kuo ta šalis ypatinga? Kas norima pasakyti žodžių ir dainų įvaizdžiais?
O ji padavusi man lyrą
Į tą užburtą vedė šalį,
Kur takas ašaromis byrą,
Kuriuo retai kas eiti gali.
Gražybių pàslaptis nurodžius,
Ji širdį man jausmingą gvildė;
Jai stebuklingus davė žodžius
Ir ausį dainomis pripildė.
Poetas kalba apie grožio paslaptį. Vizijoje pasirodžiusi poezijos mūza paduoda lyrą (nuo Antikos laikų dainius vaizduojamas su lyra rankose), veda į užburtą (pasakišką) šalį. Tik ta šalis nežada laimės, jos takas apibertas ašaromis, retai kas gali šiuo taku eiti. Poetas (būtent apie jį kalbama, nors žodis ir neištariamas) yra išskirtinis asmuo, gebantis jausti, skaityti be rašto. Jam atidengiamos grožio paslaptys, širdžiai duodami stebuklingi žodžiai, ausiai – dainos. Platesne prasme dainos, tokios svarbios Maironio poezijoje, čia reiškia garsą, toną, melodiją. Tarsi pasakoma pati poezijos esmė: žodžio ir melodijos, jų sąskambių ryšys.
Kodėl eilėraštis Odė jaunystei nepateko į pirmajį Mickevičiaus eilių rinkinį Poezija?
Nurodykite eilėraščio temą.
Kokios idėjos ir vertybės deklaruojamos eilėraštyje?
Kaip eilėraštyje kuriamas kontrastas tarp senosios ir jaunosios kartų?
Mickevičius visą emocinį eilėraščio krūvį sutelkė naujos idėjos didybei išreikšti – kūrinys kviečia drąsiai stoti į kovą prieš smurtą ir prievartą: „smurtas smurtui atkirtis tebus“, todėl carinė cenzūra jį uždraudė. Tačiau eilėraštis paplito ir buvo labai populiarus tarp 1830-1831 metų sukilimo dalyvių.
Eilėraščio tema – jaunystės polėkio aukštinimas, noras keisti pasaulį, kūrybinės energijos šlovinimas. Išreiškiamas bendro pobūdžio protestas prieš kasdienybę, dvasios menkystę, tikrovę.
Odėje deklaruojamas jaunosios kartos optimizmas, romantiška panieka protui, jausmo išaukštinimas. Teigiama, kad niekas neįstengs sulaikyti jaunystės veržlumo ir romantinio polėkio. Pagrindiniai jauno žmogaus idealai – tarnystė žmonijai, moralinis tobulėjimas, vienybė siekiant bendrų tikslų: „Petys petin! Mes žemės rutulį apjuosim / Gyvąja rankų grandine!”, ryžtingas noras kurti šviesesnę ateitį: „Išvien visi, draugai jaunieji! / <…> / Laimingas kritęs kovoje tasai, / Kuris kitiems padėjo kelią tiesiant / Į rūmus ateities, į garbę šviesią.“
Nueinančios kartos atstovai – tai „griaučių minios“, juos „slegia metai“, jie „žemėn linksta kaktomis“, vadinasi, tai Apšvietos epochos atstovai, pasitikintys proto galia ir pamirštantys širdį. Taip pabrėžiama, kad senoji karta praradusi dvasines ir fizines jėgas, veikia pasyviai, inertiškai, yra konservatyvi, atmeta neišvengiamas permainas, „siauriai temato“, jai būdingas dvasinis sąstingis. Vadinasi, tai karta, kuri neturi vilties, negeba žvelgti širdimi ir keisti pasaulio, priklauso tamsos plotmei. Žmogus be širdies yra menkas, lyginamas su savimyla šliužu, paskendusiu egoistiniuose troškimuose. Regimas kontrastas – jaunoji karta priklauso šviesos, o senoji – tamsos pasauliui. Jaunystė augina žmogui „sparnus“ – teikia laisvės pajautą, įkvėpimą, kūrybinį polėkį. Taigi jaunystei būdingi dangaus, o senajai kartai žemės poetiniai įvaizdžiai. Jauni žmonės myli gyvenimą, veržiasi tikslo link, senoji karta panirusi į dvasinę stagnaciją.
Interpretuokite vidurnakčio tylos epizodo eilutes, susiekite jas su kitomis žemiau pateiktomis poemos eilutėmis ir pirmos poemos dalies lyrinių vaizdų planu (juslėmis). Aptarkite šias eilutes apmąstydami grožio, šventumo ir dvasinės pilnatvės pajautas.
„Girdi, kaip šakom šnibžda medžių kalba šventa, / Kaip žvaigždelės plevena, gaili rasa krinta. / Dėl to širdyj visos pajautos nutilsta, / Ramum tykumu malda dūšia dangun kilsta.“
„Kad net, širdžiai apsalus, ne kartą dūmojai: / Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?“
„Dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino“
Grožis – kūno juslėmis patiriamas pasaulio išgyvenimas, kuris giliai įsispaudžia į sąmonę, nes jis neatsiejamas ir nuo šventumo, gyvybės paslapties patyrimo. Tai, kas žemėje gražu, yra gyvybinga ir sakralu. Toks pasaulio grožis tarsi persikelia į asmens vidinį pasaulį ir ten išlieka.
Poemos lyrinio įsijautimo viršūnė – nakties tylos eilutės, ligi tol lietuvių poezijoje niekieno nepaliesta gamtos sudvasinimo, sakralių žmogaus ir gamtos ryšių tema. Vidurnakčio epizode išgyvenama būties paslapties patirtis, ramybė, grožis, nutildantis kasdienius rūpesčius. Jaučiamas visa apimantis gamtos sakralumas. Regimas dvasinis žmogaus atsivėrimas šventumo pajautai grožio akivaizdoje. Miškas suvokiamas kaip šventa erdvė. Naktį, kai nurimsta juslės, išnyksta riba tarp šiapus ir anapus, pajuntamas pasaulio paslaptingumas, šventumas (girdima šventa medžių kalba, žvaigždelių plevenimas). Būtent racionaliai nepaaiškinamas išgyvenimas, įsiklausymas į save ir pasaulį, atsivėrimo begalybei akimirka ir primena rojų
Apibūdinkite faustišką asmenybę.
Kas lemia Gėtės Fausto pagrindinio herojaus tragizmą?
Kodėl autorius neteisia ir neteisina Fausto dėl to, kaip šis pasielgė su Margarita?
Faustiška asmenybė – asmenybė, kuriai būdingas vidinis prieštaringumas, nuolatinis nepasitenkinimas, nepakankamumas, ieškojimai, harmonijos siekis.
Pagrindinio veikėjo tragizmą lemia nepasitikėjimas žmogaus pažinimo galimybėmis, suvokimas, kad žmogui skirtas tik ribotas žinojimas, prasminga veikla jam neprieinama. Faustas visada tikisi daugiau, nei gyvenimas gali jam pasiūlyti. Pasaulio sielvartas skatina mintis apie savižudybę.
Gėtė nesmerkia ir neteisina Fausto, nes Fausto ir Margaritos situacija tai pripažinimas, kad pasaulyje visada kas nors turi kentėti.
Kokia idėja jungia žemiau pateiktas Donelaičio Metų ištraukas? Išsamiai aptarkite pateiktas ištraukas šios idėjos kontekste.
„Ciesorius taip jau, kaip jo skaroti padonai; / Ubags taip, kaip pons kytriausias, užgema glūpas, /Ir taip viens, kaip kits, iš papo moterų surbia. / Pons šilkuos, o būrs šiauduos verkšlen pasislėpęs, / Ik abu po to protingai pradeda mislyt. / Būrui taip, kaip ir ponačiui, kad susiderkia, / Reik su marškonio sklypu pasturgalį šluostyt / Ir jo vystyklus bjaurius su vandeniu plauti.“
Rudenio gėrybės, Bužo kalbos ištrauka
„Žinom juk, kaip vaikesčiai savo vasarą švenčia. / Poniški vaikai, su būriškais susisėdę, / Kartais broliškai purvus krapštydami žiopso / Ir taip viens, kaip kits, niekus be razumo plūsta; / Juk ir ponų vaikesčiai taip jau per subinę gauna, / Kad jie, kaip kiti vaikai, į patalą męža.“
Pavasario linksmybės, Pričkaus kalbos ištrauka
„Musės ir vabalai, uodai su kaimene blusų / Mus jau vargyt vėl pulkais visur susirinko / Ir ponus taip, kaip būrus, įgelt išsižiojo.”
Pavasario linksmybės
Socialinio teisingumo tema ir prigimtinės lygybės idėja.
Vestuvių epizode būras Bužas, kaip ir Pričkus „Pavasario linksmybėse“, šneka apie vienodą žmonių prigimtį. Sako, kad visi žmonės gimsta nuogi ir neprotingi, vadinasi, lygūs. Šio būro supriešinimai skamba maištingai: „didžiausias pons“ ir „vyžoti nabagai“; „ciesorius“ ir „jo skaroti padonai“ (apdriskę valdiniai); „ubags“ ir „pons kytriausias“. Vienodai verkia „pons šilkuos“ ir „būrs šiauduos“, visi geria pieną iš motinos krūtinės. Taigi kiekvieno gyvenimo pradžia yra paprasta ir menka, niekas negali didžiuotis prigimtiniu išskirtinumu, ypatinga kilme. Nelygybė atsiranda vėliau, kai žmonės tarytum pamiršta savo prigimtį ir susitapatina su socialiniais vaidmenimis. Įdomu tai, jog žmonės lygūs tol, kol primityvūs, juo protingesni tampa, juo ryškesnė nelygybė. Taigi gamtos ir Dievo požiūriu žmonės yra lygūs („broliški“), o socialinėje tikrovėje esama neteisybės, pasaulis čia susiskaido į priešingas liaudies ir ponų stovyklas, nors, pasak Bužo, nė vienas ponas negimė su kardu, nė vienas būras – su žagre rankos.
Nurodykite, ką reiškia pirmoje strofoje regimi dūmų, spinudulių, garso įvaizdžiai.
Ką simbolizuoja tamsos ir šviesos priešprieša antroje strofoje? Kokia yra Vilniaus kaip užgesusios akies metaforos prasmė?
Aptarkite svarbiausius eilėraščio pabaigos vaizdinius ir egzistencinę lyrinio subjekto poziciją.
Pirmoje strofoje regimas plačiai aprėpiančio žvilgsnio motyvas – Vilnius, skendintis naktyje prieš aušrą. Miestą dengianti tamsa pabrėžtinai gretinama su dūmais – Maironio poezijoje tai praeinamumo, istorinio laiko vaizdinys. Naktis užkloja miestą, tačiau tarsi laikinai, nes tamsa „dengia“ – aprengia miestą įkapėmis. Retoriškai klausiama, kur Vilniaus skleisti spinduliai (mokslas, kultūra), garsas (žinomumas, šlovė), kuriuo miestas skambėjo.
Antroje strofoje regima šviesos ir tamsos priešprieša (rytas ir naktis) – tai universalūs laiko kaitos simboliai. Įspūdinga metafora – Vilnius yra užgesusi tėvynės akis (šviesos, Apšvietos simbolis, itin svarbus ir brangus miestas).
Pabaiga pozityvi, optimistiška, eilėraščio žmogus tiki šviesia ateitimi. Atsinaujinimo viltis siejama su gamtiniu laiku – aušra („Žiūrėk, rytuose aušra jau teka“), „pagiriuose“ pabudę „šnekantys“ paukščiai žymi naujo laiko slenkstį, neverta pasiduoti rezignacijai („Laikai juk mainos; slėgė pikti – / Nušvis kiti / Lietuvai, mūsų tėvynei.“).
Taigi, nors garbingos istorijos ženklus laikas negailestingai naikina, gramzdina nebūtin, jie nuolat primena kovų už laisvę amžius, saugo tautos dvasią, istorinę patirtį. Tautos atgimimą Maironis jaučia kaip esminių permainų laiką: po ilgų miego, apmirimo amžių tauta bunda aktyviai, prasmingai būčiai. Didžiojo lūžio laikas tai jau ne svajonė, o tikrovė.
Nurodykite, kokia yra simbolinės Gustavo savižudybės prasmė?
IV dalyje pasakojama dramatiška atsiskyrėlio Gustavo meilės istorija ir jos pasekmės. Iš naujo išgyvenęs savo dramą jaunuolis nusižudo. Ši savižudybė – tai simbolinis aktas, nes mirtis išlaisvina iš kančių. Nelaimingas įsimylėjėlis Gustavas virsta Konradu. Nauja kančios nuskaidrinta asmenybė kovoja už tautos ir visų žmonių laisvę. Kad įvyktų nušvitimas, pirmiausia reikėjo sudegti meilės kančioje. Kitų kančias atjaučiantis Konradas – visų tautos kankinių simbolis, maištaujantis prieš bet kokią vergovę.
Aptarkite antroje Anykščių šilelio dalyje regimą žmonių smukimą moralės pakopomis žemyn, to smukimo priežastis.
Poemos vaizdai liudija, kaip karų ir marų nualinti žmonės patyrė skurdą ir badą, kaip „Samanas duonon kepę, žieves sriubon virę“. Miškas herojiškai gelbėjo žmones bado ir maro metais: „žmonių pasigailęs, rasa apsiverkęs, / Aukštas savo viršūnes debesin įmerkęs / Ir sušukęs: Broliukai, ginkitės nuo bado! / Palaiminta toj ranka, ką kirvį išrado“. Miško naikinimas antroje dalyje tęsiasi per keturias žmonių kartas. Keičiantis kartoms, keitėsi vertybinės žmonių nuostatos, iš pradžių jie saugojo mišką, per daug nekirto, vėliau dėl „arielkos“ jį naikino, žmogaus širdies balsą nustelbė gobšumo aistra. Miško naikinimas tai nuolatinis smukimas moralės pakopomis žemyn. Pasikeitus keturioms kartoms, žmonės susipranta, jiems vėl pradeda rūpėti šilelio likimas, jis atsodinamas apvaikštinėjant „kožną pakraštėlį“, nes suvokiama, kad drauge su mišku nyksta ir tautos dvasia.
Interpretuokite Fausto pabaigos eilutes. Ką jos reiškia?
„Pačioj kelionėj glūdi laimė ir kančia / Ir nemanyk, kad ta akimirka jau čia.“
„Tikroji išmintis laikų naujųjų: / Tik tas tevertas laisvės ir gyvybės, / Kuris kasdien grumiasi dėl jų.“
Nėra galutinės tiesos ir pažinimo, šis tikslas nepasiekiamas, iš tikrųjų vertingas nuolatinis artėjimas prie tiesos, o ne staigus jos atradimas: „Pačioj kelionėj glūdi laimė ir kančia / Ir nemanyk, kad ta akimirka jau čia.“ Žmogui svarbus ne tikslas, o kelionė link jo.
Gyvenimas yra veikla ir kova: „Tikroji išmintis laikų naujųjų: / Tik tas tevertas laisvės ir gyvybės, / Kuris kasdien grumiasi dėl jų.“
Nurodykite, kas yra šių žodžių autoriai ir kokia jų reikšmė (ką jie kuria, deklaruoja)?
„Litwo, Ojczyzno moja!“ (Lietuva, mano tėvyne!)
„Lietuvai, mūsų tėvynei“
„Lietuva, tėvyne mūsų“.
Mickevičius rašė: „Litwo, Ojczyzno moja!“ (Lietuva, mano tėvyne!), Maironis: „Lietuvai, mūsų tėvynei“, Kudirka: „Lietuva, tėvyne mūsų“. Šiais žodžiais deklaruojama kalbinė bendruomenės santalka, meilė ir įsipareigojimas tėvynei.
Lyrinį subjektą su bendruomene jungia kraštovaizdžio detalės (tekančios upės, sodybos vaizdas) ir viena kalba, kuria kuriama kultūra – bendros dainas. „Brolių artojų“ atskleidžiamas kraujo ryšis leidžia subjektui kalbėti tautos vardu: „mūsų upės“ ir „mūsų dainos“ yra „mūsų tėvynė, graži Lietuva“. Poetinis raginimas (siekimas paveikti gyvenimą) skirtas ir upėms, ir dainoms (ir gamtai, ir kultūrai).
Sodyba yra žemdirbių kultūros raidos vieta. Maironis pirmasis pateikia poetinį sodybos vaizdą: panorama susiaurėja, susitelkia į mažesnį plotą. Gėlynai, sodas, kukuojanti gegutė, sesutės, sena močiutė – sodybos akcentai. Močiutės ir sesučių vaizdinys sodyboms suteikia jaukumo, kuria savos, artimos, pažįstamos erdvės patirtį.
Ketvirtuoju posmu sustiprinamas istorinis laikas, jo įsirašymas į geografinę erdvę, į kraštovaizdį. Tėvynė yra sava, jos žemė aplaistyta prakaitu, sava ir jos istorija, kelianti jausmų, stiprinanti atsiminimą. Penktoje strofoje pasirodo Maironiui svarbiausias istorinio laiko herojus – Vytautas. Paminimi Lietuvos istorijos svarbiausių vietų akcentai – Žalgiris ir Vilnius. Nuo gamtinių erdvės linijų (Šešupė, Nemunas) kylama į tėvynės žmonių – prabočių – sukurtą istorinę erdvę. Herojinė praeitis, už laisvę amžius kariavę bočiai tarsi įpareigoja ir poetą kalbėti herojine pakilia intonacija, pranašauti: „Bus per amžius, kaip ir buvus, Lietuvos tėvynė!”. Išreiškiamas optimistinis nusiteikimas, pasitikėjimas ateitimi.
Nurodykite šių antrosios Vėlinių dalies moralės maksimų prasmes, jas išsamiai aptarkite ir paaiškinkite:
„Kas šios žemės vargų nepatyrė, / Tas saldybių dangaus neragaus.“;
„Kas nepalietė žemės nė sykį, / Tam į dangų įeit nevalia“;
„Kas nebuvo žmogum niekada / Tam žmogus ir padėti negali.“
Du maži vaikučiai neranda kelio į dangų, nes nepatyrė jokių šios žemės vargų: „Kas šios žemės vargų nepatyrė, / Tas saldybių dangaus neragaus.“;
Lengvabūdė piemenaitė Zosė, paniekino meilę, norėjo gyventi be įsipareigojimų, laisvai, taigi negali patekti į dangų, nes negalima gyventi vien savo malonumui, būtina galvoti ir apie kito laimę: „Kas nepalietė žemės nė sykį, / Tam į dangų įeit nevalia“;
Pono vėlė negali rasti kelio į dangų dėl skriaudų, padarytų kitiems žemėje: „Kas nebuvo žmogum niekada / Tam žmogus ir padėti negali.“ Baudžiauninkų kankinamo pikto pono vizija buvo galingas protestas prieš baudžiavą Lietuvoje. Baudžiauninkų vėlės – pulkas teisingumo, keršto ir atpildo trokštančių nakties paukščių, išplėšiančių iš pono kiekvieną maisto trupinėlį ir kiekvieną vandens lašelį, draskančių į gabalus jo kūną.
Trys moralės maksimos, išsakytos Vėlinių II dalyje, aprėpia žmogaus gyvenimą, atskleidžia žemiškojo gyvenimo sunkumą ir moralinę pareigą būti žmogumi, gyventi ne vien sau. Nerūpestingas ir lengvas gyvenimas nėra tikroji žmogaus gyvenimo laimė, nes „Kas šios žemės vargų nepatyrė, / Tas saldybių dangaus neragaus“, „Kas nepalietė žemės nė sykį, / Tam į dangų įeit nevalia.“ Kiekvieno misija žemėje būti žmogumi, atjausti, suprasti, padėti. Priešingu atveju beprasmiška ieškoti ramybės: „Kas nebuvo žmogum niekada / Tam žmogus ir padėti negali.“ Taip Adomas Mickevičius išaukština socialinio teisingumo, atsakomybės už savo gyvenimą idėjas.
Kodėl Barnauskas Anykščių šilelyje vartoja miško vaizdų leksiką: „krūtinė lyg giria linguoja“, „Mat lietuvių dūšios, senais miškais penėtos, viduj miško trąšios; / Plikuos plotuos, be miško, lyg tartum apkursta, / tartum džiūsta nuo saulės ir palengvėj skursta“?
Autorius pasitelkia miško vaizdų leksiką lietuvio dvasinei būsenai nusakyti. Dvasios trąšumo (turtingumo, pilnatvės) vaizdiniai priešinami skurdžių, „plikų plotų“ įvaizdžiui. Taip siekiama parodyti, kad vidury miško lietuvių širdys duoda vaisių, o dykynėj skursta.
Įrodykite, kad „Metai“ yra maištingas politinio pobūdžio kūrinys, kuriame išdėstyta kultūrinio ir tautinio pasipriešinimo programa, bendruomenės kova dėl išlikimo (remkitės poemoje regimais įvaizdžiais, poemos turiniu).
Poema vaizduoja Vyžlaukio valsčiaus žmonių gyvenimą. Vyžlaukis – provokuojantis pavadinimas.
Lietuviškumas – moralinė kategorijas, būdamas lietuviu privalai dorai, teisingai elgtis, sąžiningai dirbti, nesukčiauti, nevagiliauti, gerbti tautinius papročius, mylėti Dievą. „Metuose“ labai svarbi gimstančios tautinės savimonės tema. Radikaliausias „nacionalizmas“ ir panieka kitataučiams nuskamba viežlybojo būro Lauro piktokoje kalboje, tačiau jo žodžiai motyvuoti, kyla iš karčios patirties: kitataučiai šaiposi iš lietuvninkų, laiko nevėkšlomis, išnaudoja, keikia. Tačiau Lauro balsas poemoje nėra galutinis, o Donelaitis neturėtų būti laikomas tautinio uždarumo ideologu, nes poemoje yra ir aukštesnių nei tautiškumas, universalesnių žmogaus vertės kriterijų.
Poemoje veikia tie patys personažai, kolektyvinis veikėjas – būrų bendruomenė – vieno valsčiaus žmonės. Tik sugebėdamas žmogiškai būti „čia“ žmogus realizuoja savo žmogiškumą. Vienas kitas būras iškelio iškrypsta (pernelyg pamėgsta linksmybes, mėgdžioja svetimuosius), bet gyvas tebėra „žinojimas“ ir veiklūs „žinantieji“ (Pričkus, Lauras, Selmas).
Poemoje nuskamba ir žmogaus lygybės idėja.
Kas yra romantinis mesianizmas? Apibrėžkite.
Aptarkite, kaip jis atsiskleidžia šiose eilutėse? Nurodykite šių tekstų autorius.
I tekstas: Kad buvo pranašai, jau kitados girdėjau, / Bet ką galėjo jie, tą aš galiu žodžiu, / Užtat valdžios – tokios kaip tavo – aš geidžiu: / Geidžiu valdyt sielas kaip tu, o Sutvėrėjau!
II tekstas: Pasklido giesmė po tą šalį toli, / Kur Nemuno vandenys bėga; / Pažino tave ir pamilo visi: /Ir rūmai ir sodžių sermėga.
Romantinis mesianizmas – tikėjimas, kad poetas yra genijus, pranašas, gebantis žodžiu keisti tikrovę, prilgystantis Dievui.
I tekstas. Adomas Mickevičius. III Vėlinių dalis. Didžioji Improvizacija. Kūrėju gimstama, nes žodžio ir vaizduotės galia suteikiama tik išrinktiesiems, tai išskirtinis likimas. Konrado monologuose Sutvėrėjas suvokiamas kaip valdąs ne meilės, bet racionalios logikos pagrįstais principais. Priekaištaudamas dėl netobulo kūrinijos sutvarkymo, Konradas prometėjiškai rungiasi su Dievu ir išreiškia norą revoliuciškai pertvarkyti, patobulinti žmogiškąją tikrovę.
II tekstas. Maironis. Taip niekas tavęs nemylės. Pasitikima poezijos žodžiu, „pranašiška“ jo galia, t. y. galia tiesiogiai veikti tikrovę. Poetas – tarytum tarpininkas tarp idėjos ir realybės. Poeto giesmė pasklinda po šalį, „kur Nemuno vandenys bėga“, sujungia ir sodžius, ir rūmus – kūryba vienija tautą.