Algirdas Sabaliauskas "Šimtas kalbos mįslių"
Kas bendra tarp karo žirgo ir remonto?
Dar ne taip seniai karų nebuvo galima įsivaizduoti be arklių. Žirgų keitimas anų laikų kariuomenėje buvo iš tikro labai svarbus dalykas. Antai Rusijoje Petro Pirmojo laikais buvo specialūs karininkai, kurie žiūrėjo, kad jų daliniui netrūktų arklių. Tokius karininkus rusai vadino remontiorais. Žodis remont, kuris reiškė pakeitimą kariniuose daliniuose senų arklių naujais.
Vėliau šiuo žodžiu pradėta vadinti, matyt, ne tik senų, netikusių arklių pakeitimą geresniais, bet ir kitų susidėvėjusių daiktų keitimą bei taisymą ar perdirbimą, vienu žodžiu, tai ką mes šiandien vadiname remontu.
Ar galima užkasti talentą?
Graikų kalbos žodis talanton reiškė svarstykles ir svorio vienetą — 55 svarus. Be to, graikai svėrė ir labai gerus daiktus; mat jų talanton
reiškė ne tik svorio, bet ir piniginį vienetą, o šio vieneto vertė — 26 kilogramai sidabro. Senovės graikų pinigas drachma, taigi vienas talentas buvo lygus 6000 drachmų.
Naujajame testamente, šventojo Mato evangelijoje, užrašyta. Vienas turtingas šeimininkas, iškeliaudamas svetur, tarnams išdalijo savo turtą. Vienam davė penkis talentus, kitam du, o trečiam vieną. Tas, kuris buvo gavęs penkis, jais vertėsi ir uždirbo kitus penkis talentus; tas, kuris buvo gavęs du, užsidirbo kitus du. Trečiasis savo gautą talentą užkasė į žemę ir, žinoma, nieko neužsidirbo.
Kažin kas netyčia žodį talentas pavartojo sugebėjimų reikšme.
Kokį žodį mums paliko gladiatoriai?
Žodį arena šiandien turi daugelis pasaulio kalbų. Mes, lietuviai, taip pat gana dažnai pasakome cirko arena, tarptautinė arena, politinių įvykių arena ir taip toliau.
Lotynų kalbos žodis arena reiškia smėlį. Gladiatorių kautynės vykdavo specialiuose stadionuose — amfiteatruose. Kai vienas šių „varžybų" kėlinys baigdavosi, aikštė būdavo švariai išvaloma ir dar kartą išbarstoma smėliu. Taigi smėlis ( arena) buvo būtinas gladiatorių aikštės daiktas.
Kas išrado špargalką?
Špargalkos istorija ilga, o kelias tolimas, kuriuo ji į mūsų klases atkeliavo. Jau XVII amžiuje lenkų kalboje randame žodį szpargal. Reiškia jis ten seną, prirašytą popierių. Iš lenkų šį žodį gauna rusai. Mes tikriausiai jį gavome iš rusų. Tolesnė šio žodžio kilmė labai garbinga: mūsų špargalka
nieku nenusileidžia žodžiams: gramatika, matematika, kibernetika, kosmonautika ir t. t., nes špargalkos, kaip ir šių ką tik išvardytų žodžių, tėvynė yra Graikija. Graikų ir lotynų kalbose šis žodis reiškė: „vystyklus". Taip iš vystyklų „išsivystė" špargalka.
Kaip iš dievų pasiuntinio atsirado saldainis?
Senovės graikai tikėjo, jog jų dievai įvairiais būdais gali bendrauti su žmonėmis. Ypač patogu dievams užmegzti kontaktus būdavę per specialią pasiuntinę, skaisčiaveidę mergaitę, kuri kiekviena proga iš dangaus vaivorykšte grakščiai nusileisdavusi į žemę. Sako, jog vėliau ji pati ir buvo paversta vaivorykšte, nes jos vardas iš tikrųjų graikų kalboje reiškia tą daiktą. Taigi senovės graikai ir aną dievų pasiuntinę, ir vaivorykštę vadino žodžiu Iris. Vėliau mokslininkai, aptikę nepaprastai gražią, beveik vaivorykštės spalvų žiedais gėlę, pavadino ją dievų pasiuntinės ir vaivorykštės vardu Iris (tiesa, lietuviai vadina ją labai jau nepoetišku vardu — vilkdalgiu). Vadinasi, irisas gali būti ne tik skanus saldainis, margaspalvė gėlė, bet ir dievų pasiuntinė su margaspalviais vaivorykštės sparnais.